Irina Judina, SAMPRO

Viena telekomunikacijos paslaugas tiekianti įmonė „X", 2010 metais pasirašiusi sutartį su kita stambia mobiliojo ryšio bendrove „Y", perėmusi vykdyti dalį pastarosios paslaugų kartu su tos srities specialistais, garantavo darbuotojams darbo stažo nepertraukiamumą. Po pusantrų metų bendradarbiavimo įmonės sutartį nutraukė, tačiau daliai darbuotojų įmonė „Y" darbo vietų jau nebepasiūlė. Įmonė „X" nesivargindama pareikalavo iš tų kelių nelaimingųjų prašymų nutraukti darbo santykius pačių darbuotojų iniciatyva. Tai reiškė, kad jokios kompensacijos už nepertraukiamąjį stažą, o jis buvo nemažas, nebus išmokėtos. Formaliai „X" pasiūlė darbuotojams alternatyvius darbus, tačiau tai netenkino darbuotojų dėl būsimo darbo pobūdžio bei atlyginimo.

Savisaugos jausmas atvedė darbuotojus į Darbo inspekciją. VDI specialistai, išanalizavę darbo sutartį konstatavo, kad darbdavys, neketinąs keisti darbo sutarties sąlygų, įstatymo nepažeidžia. Šiuo VDI, kaip kontroliuojančios institucijos, funkcija buvo atlikta. Tada darbuotojai kreipėsi pagalbos į SAMPRO. Paaiškėjo, kad jei atsisakę išeiti savo noru liktų dirbti, tai jų atlyginimai sumažėtų beveik dvigubai dėl kintamosios atlygio dalies dydžio, kurią neprivalu mokėti, nes ji konkrečiai neapibrėžta darbo sutartyje. Taip darbdavio lanksčiai sudaryta darbo sutartis darbuotojams „pakišo koją".

Profsąjunga raštu pateikė argumentus administracijai, kad, vertinant faktines aplinkybes, tiek darbo sąlygos, tiek apmokėjimo sistema darbuotojams keičiami, o pastarieji, jei nesutinka , turi būti atleisti su išeitinėmis kompensacijomis. Darbdavys bandė paneigti SAMPRO kaip profsąjungos teisę atstovauti savo narius, mat profsąjunga nėra pranešusi, kad darbuotojai jai priklauso, tačiau negalėjo uždrausti SAMPRO konsultuoti jo darbuotojų. Prasidėjus realioms deryboms, pavyko susitarti dėl išmokamų kompensacijų dydžio, kurios visiškai tenkino darbuotojus.

Suprantama, kodėl darbdaviai siekia Darbo kodekso liberalizavimo: daugiau laisvės sau, mažiau garantijų darbuotojams. Faktiškai, per lanksčias darbo sutartis – neapibrėžtas pareigybes bei nekonkretizuotas apmokėjimo už darbą sąlygas – liberalizacija, nesulaukusi įstatymo pakeitimo, jau vykdoma. Tai patvirtina viename prekybos tinkle atsiradusios „plataus profilio darbuotojo" pareigos, kai darbuotojas, atėjęs dirbti konkretų darbą, privalo daryti viską. Arba kitoje įmonėje įvestos „specialisto" pareigos, kurios realiai priklauso nuo darbuotojo pareiginės instrukcijos, o pastarąją darbdavys gali keisti kad ir kelis kartus per metus, nekeisdamas darbo sutarties. Dar labiau liberalizacijos paveikta apmokėjimo sistema, nes kvalifikuoti darbuotojai darbinami už minimalų atlyginimą, o priedo mokėjimo garantas – tik darbdavio malonė.

Tačiau UAB „Lelijos" ir Vilniaus taksi istorijų kontekste tai, pasirodo, ne pats didžiausias blogis.