Respublika.lt

„Marijampolės duonos” darbininkai įmonės savininkams pareiškė ultimatumą. Jeigu šiandien jiems nebus sumokėti atlyginimai už praėjusius metus, balandžio 1-ąją jie pradės streiką. Pasak kepyklos darbuotojų, darbdaviai skolingi ne tik už kelis šių metų mėnesius, bet ir už praėjusius metus.

Kitas klausimas, ar nustekenti darbininkai išdrįs streikuoti? Per 100 darbininkų turinčios „Marijampolės duonos” problemos trunka jau daugiau nei metus. Po kiekvieno darbininkų pakelto vėjo situacija pagerėdavo. Tačiau trumpam. Už vergišką 12 valandų darbą 700-800 litų uždirbantys darbininkai, atėjus algų dienai, gauna tik lapelius, kad jiems apskaičiuotas atlyginimas, o uždarbio atseikėjama po 100-200 litų. Neišgyvenantys darbininkai neapsikentę meta darbą, tačiau ir išeidami uždirbtų pinigų be teismų neatgauna.

Beteisiais darbininkus pavertė baimė

Norėdami įsitikinti, ar įmonė rengiasi vykdyti darbininkų reikalavimą, užsukome į įmonę. Šaltame budėtojo kambaryje užkalbinome jauną vaikiną. „Aš negaliu atsakyti, ar gaunu atlyginimą, nes nė vieno dar negavau, dirbu čia neseniai”, — tvirtino vyras. Suprasdami, kad darbininkų neprakalbinsime, paprašėme įleisti bent pas vadovus. „Direktorius yra, bet jis nepriims”, — perdavė atsakymą. Telefonu bandome pasikalbėti su direktoriaus pavaduotoja Lina Grybauskiene. „Čia yra įmonės reikalai, mes jų atskleisti nesiruošiame. Direktorius po ligos, patausokite jo sveikatą”, — nedraugiškai nukirto vadovė ir prisipažino pati bendrovėje dirbanti neseniai. Suprantama, kodėl darbininkai neužsibūna. Ir kodėl taip bijo. Skambindami prisistato tik vardais, nenurodo telefono numerių. Ne visi gali prarasti kad ir tokį darbą ir išvažiuoti laimės ieškoti į užsienį. Vienus laiko vaikai, kitus — seni tėvai, o darbas Marijampolėje yra deficitas.

Užsukame į prie cecho veikiančią parduotuvę, gal čia moterys bus šnekesnės. Klientų kaip tik prieš pietus mažiau. Viena iš pardavėjų jau žiojosi bendrauti su žurnalistais, bet gavusi iš draugės niuksą į kuprą nutyla. Moterys sako nieko nežinančios, nieko negirdėjusios ir niekuo nesiskundžiančios.

Pirkėjų neatsiranda

Telefonu išdrįsusi kalbėti darbininkė skundėsi nesuprantanti, kur dingsta įmonės pajamos, dėl kurių taip dejuoja vadovai. Anot moters, kasdien iš įmonės į parduotuves iškeliauja gaminių už 12-13 tūkstančių litų. Firminės duonos kilogramo kaina jau viršija penkis litus ir vis vien yra išperkama. „Marijampolės duonos” gaminiai paklausūs, lentynose neužsiguli, tačiau juos pardavus pinigų atsiskaityti su darbininkais nebelieka. „Gal bendrovės direktorius ir nenori, kad „Marijampolės duona” klestėtų, gal įsigydamas ją tenorėjo nustekenti konkurentę kitai savo įmonei — Vilkaviškyje veikiančiai kepyklai „Savas”. Šios bendrovės neslegia skolos, atlyginimai nevėluoja, — abejoja ne ji pirma.

„Marijampolės duoną” prieš penkerius metus įsigijęs vilkaviškietis verslininkas Juozas Liebus dar tada, kai su žurnalistais nevengė kalbėti, tokias darbininkų kalbas vadino nesąmoningomis. „Kokia man nauda, kad „Marijampolės duona” bankrutuos. Prarasčiau du milijonus, kuriuos investavau. Nė vienam darbininkui geriau nebus. Juk visi atsidurs gatvėje”, — sakė J. Liebus. Dviejų kepyklų savininkas neslėpė, kad investicija į skolomis aptekusią, bet gerą vardą tarp duonos vartotojų turinčią „Marijampolės duoną” buvusi rizikinga. Jis tvirtino neįsivaizdavęs, kad įsigijus Marijampolės kepyklą teks susidurti su tokiomis problemomis, kad niekaip nepavyks įmonės pastatyti ant kojų. Kepyklų savininkas teigia kol kas apie bankrotą negalvojantis, tačiau neslepia, kad jeigu atsirastų pirkėjas, bendrovę parduotų. Tik pirkėjų neatsiranda.

Skolingi ne tik darbininkams

Valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyriaus vyriausiasis inspektorius Gintaras Daubara patvirtino nuolatos sulaukiantis uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės duona” darbininkų skundų dėl vėluojančių, nesumokėtų atlyginimų nutraukus darbo sutartį: „Skundų turime ir raštu, ir žodžiu, dar ne visų nagrinėjimo terminai pasibaigę”. Anot inspektoriaus, įmonė yra įsiskolinusi ne tik darbuotojams, bet ir „Sodrai, Valstybinei mokesčių inspekcijai. G. Daubara teigė, kad įmonė ne tik pati skolinga, jai skolingi ir kiti. Kai kurie buvę darbininkai jau kreipėsi į teismą ir skolą prisiteisė.

Mokesčių inspekcijos atstovas teigė neturintis duomenų, kad skolos darbininkams būtų tyčinės. „Manau, kad įmonės situacija yra sunki, kai kurios sąskaitos areštuotos, bet bankrotas jiems dar nėra inicijuotas”, — sakė G. Daubara.

Išsilaiko iš parduodamo turto

Pakalbinome kitos Suvalkijoje žinomos duonos kepyklos Kalvarijoje jau dešimt metų veiklą plėtojančios įmonės „Kratonas” generalinę direktorę Gitaną Bedulskienę. Pasak „Kratono” vadovės, gamintojus į neviltį varo žemos produktų kainos. „Jūs galite pagalvoti, kiek pabrango miltai, cukrus, kuras, o duoną branginti Vyriausybė mums leido tik 15 proc. Suprantu, kad mūsų firminės duonos „Šešupė” kilogramas jau kainuoja per penkis litus, bet tokia yra jos vertė”, — sakė G. Bedulskienė.

Anot direktorės, „Kratonas”, kaip ir kitos duonos gamyklos, išgyvena krizę, tačiau su darbininkais stengiasi atsiskaityti laiku. „Turime skolų pakankamai, bet apie bankrotą negalvojame. Mus labai nustekeno bankai, nuvertinę mūsų turtą net keturis kartus, dėl to sumažėjo paskolų krepšelis. Ne visi išgali imti paskolas, todėl tapome vieni kitų skolininkais. Daug duonos kepyklų neatlaikė, bankrutavo”, — pripažino verslininkė. Anot jos, dabar svarbiausia išsilaikyti. Kas padeda išsilaikyti „Kratonui”? „Mes išsilaikome ne iš pelno už pagamintą produkciją, o turto sąskaita. Pardavinėjame savo turtą ir taip pragyvename”, — neslėpė „Kratono” vadovė.

— Ar jums žinoma, kad yra tokių įmonių, kurių darbininkai jau seniai negauna atlyginimų, bet negali to darbo mesti ir išeiti, nes nėra kur eiti? — „Respublika” klausė verslininko, Seimo Ekonomikos komiteto nario Valdemaro VALKIŪNO.

— Na, į mane niekas nėra kreipęsis ir aš neturiu informacijos, kad taip būtų. Galbūt Mokesčių inspekcija geriau žino?

— Tikrai nesate girdėjęs, kad tokie dalykai Lietuvoje dedasi?

— Anksčiau esu girdėjęs, kad siuvėjos negauna atlyginimo. Lyg Rokišky — ne Rokišky. Spauda rašė, kad moterys apgaudinėjamos, bet kad pas mane būtų kas atėjęs skųstis, to nebuvo. Čia jau nusikalstama veika, tai turėtų įvertinti atitinkamos įstaigos.

— Ką žmonėms daryti, kad apie tai sužinotų Seimas? Ateiti ir kiekvienam asmeniškai pašnibždėti? Gal žmonės 141 parlamentarą išrinko ne dėl to, kad būtų kam pasiskųsti?

— Žmonės turi teisę kreiptis į Seimo narius asmeniškai ar laiškus išsiųsti, kad mes žinotume, apie ką čia kalbama, o ne tikėtume gandais. Aš iš jūsų sužinojau labai įdomią informaciją, o ne iš žmonių. Būdamas Lazdijų darbo biržoje išgirdau, kad kvalifikuotam darbuotojui atlyginimo moka 800 litų. Buvau nustebęs, kad darbdaviai taip iš darbuotojų tyčiojasi.

— Ką Seimas nuveikė, kad tokio pasityčiojimo nebūtų?

— Čia reikia dirbti ir darbo biržai, ir mokesčių inspekcijai. Labai daug kas priklauso nuo mokesčių inspekcijos. Mokesčių inspekcija Lietuvoje labai infantili. Nerašo laiškų, netikrina dėl vokelių. Negirdėjau jokių atvejų nei iš spaudos, nei Seimo nariams nebuvo pateikta informacija, kiek yra nustatyta tokių pažeidimų.

— Neatrodo, kad žmonės nebesikreipia į Seimo narius, nes Seimo nariai prarado pasitikėjimą? Daug ko nežinote, neturite laiko žmonių reikalais domėtis...

— Ne, ne. Mes norime ir aš noriu išsiaiškinti, ir naudinga, bet visų pirma žmonės turi į regionines mokesčių inspekcijas kreiptis. Jeigu įmonė dirba ir nemoka atlyginimų, vadinasi, nemoka mokesčių. Pirmiausia mokesčių inspekcija turi tai matyti.

— Jūs galite kreiptis į Vyriausybę ir reikalauti tvarkos.

— Taip. Ir labai gerai, kad jūs suaktualinote, aš bandysiu sudėlioti savo darbo grafiką ir eiti į Mokesčių inspekciją.

— Manote, kad kalčiausia yra mokesčių inspekcija?

— Šiame etape — taip.

— Premjeras pasakė, kad krizė eina į pabaigą, gal jau pasibaigė, bet niekas nesikeičia, nedarbas auga, atlyginimai nedidėja.

— Premjeras nėra ekonomistas. Jam taip emociškai atrodo, taip jis sako, o iš tikrųjų, kol bedarbių nemažėja, kaip jūs teisingai sakote, tol šitas klausimas skausmingas. Krizės pabaigos, aišku, nėra. Jeigu vidinis vartojimas nedidėja, vadinasi, ir mokesčių mažiau sumokama, ir atlyginimai nemokami. O kad eksportas padidėjo, tai nieko nereiškia, — nei pridėtinės vertės mokestis mokamas, nei socialiniai mokesčiai. Man apmaudu, kad ir šiandien priimami įstatymai dėl prekių įvežimo iš trečiųjų šalių ir neginama vietinė rinka ir vietinė gamyba. Čia yra Europos Sąjungos reikalas, čia yra bėda ir ta bėda eina iš Briuselio.

— O ką daro mūsų Vyriausybė?

— Nieko, ji tik automatiškai priima direktyvas, niekas nesipriešina, nereikalauja išlygų. Ištižusi mūsų Vyriausybė.

— Gal Seimas gali ką padaryti prieš tokią ištižusią Vyriausybę?

— Kiekvienas Seimo narys priimant direktyvinius įstatymus turi kritiškai žiūrėti į tuos įstatymus ir mechaniškai nekilnoti rankų.

— Kiek Seime yra tokių mechaniškai kilnojančių rankas?

— Kiek kiek — kritinė dauguma.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“