Pažintis su Steinkjer‘u
Norvegiška partnerystė
Lietuvių lūkesčiai
Trišalis dialogas Norvegijos savivaldybėse
Viešasis sektorius – patikimiau
Pažintis su Norvegijos sveikatos apsauga
Pažintis su Norvegijos žemės ūkiu
Neplanuotas vizitas gaisrinėje
Iššūkiai Norvegijos kaime
Jaunimo profesinis orientavimas
Kaip žmones sugrąžinti į darbo rinką
Vaiko teisių apsauga
Pažintis su energetika
Vizitas hidroelektrinėje
Įspūdžiai

Rugsėjo 22-25 d. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) ir Samdomų darbuotojų profesinės sąjungos (SAMPRO) kartu su partneriais Lietuvoje ir Norvegijoje vykdomo projekto „Trišalio dialogo plėtra savivaldybėse” („Grass-root municipality social dialogue”) dalyviai ir bičiuliai lankėsi Norvegijoje. Projekto partneriai parengė įspūdingą programą vidurio Norvegijoje esančioje Steinkjer'o savivaldybėje, vietos medicinos centre, žemės ūkio kolegijoje, svečiai susipažino su ūkininkų šeima, turinčia kaimo turizmo sodybą,  lankėsi Nacionaliniame tyrimų ir konsultavimo centre kaimo plėtrai, energetikos įmonėje NTE bei nuotoliniu būdu valdomoje uoloje sumontuotoje hidroelektrinėje. Visur Lietuvos delegaciją lydėjo svetingi ir draugiški norvegai, kurie žodžiais ir neakivaizdžiai bylojo apie aukštą piliečių sąmoningumo lygį, pagarbą žmogui ir pasitikėjimą vienų kitais.

Lietuvos delegacija, kurią nuo pat pradžių iki galo globojo projekto koordinatorius Tomas Tomilinas ir  SAMPRO vadovė Irina Judina, buvo sudaryta trišaliu principu. Savivaldybėms atstovavo Kupiškio savivaldybės meras Jonas Jarutis, Ukmergės savivaldybės tarybos narė Elena Mirinavičienė ir Ignalinos savivaldybės jaunimo koordinatorius Vadim Stefanskij; šalies darbdaviams atstovavo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis; profesinėms sąjungoms (be projekto koordinatorių) – Ukmergės profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Jolanta Keburienė, NPPSS ir Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos atstovas iš Kupiškio Audrius Laucius bei projekto bičiuliai Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas ir prezidiumo nariai Erika Leiputė-Stundžienė, Zita Miškinytė-Mazurienė, Vytautas Silvanavičius. Delegacijai susikalbėti su šeimininkais padėjo vertėja Eglė Meidutė, kartu važiavo ir portalo lprofsajungos.lt redaktorė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen.

Pažintis su Steinkjer‘u

Pirmasis svečių-šeimininkų susitikimas įvyko Steinkjer'o merijoje. Delegaciją priėmė meras Bjørn Arild Gram (nuotr. pirmas iš dešinės) ir jo pavaduotoja Grete Bækken Mollan.

Norvegiją sudaro 19 apskričių, 428 savivaldybės. Steikjer‘as, išsidėstęs prie Trondheimo fiordo, yra Nord Trøndelag apskrityje, šalies viduryje. Meras, pristatydamas savivaldybę, paminėjo, jog joje gyvena 21 303 žmonės, tačiau jų skaičius, nors ir nelabai sparčiai, bet auga. 60 proc. žmonių gyvena mieste, likusi dalis – kaimuose. Savivaldybėje 1600 darbuotojų dirba viešajame sektoriuje. 2007 m. savivaldybė minėjo 150 metų jubiliejų, tais pačiais metais į mero postą išrinktas ir Bjørn Arild Gram. Steinkjer‘as, nacių okupacijos metais beveik visiškai subombarduotas, šiuo metu laikomas apskrities prekybos centru. Tai – antra pagal dydį žemės ūkio savivaldybė Norvegijoje, čia yra beveik 500 ūkių. Taip pat čia yra didžiausia apskrities energetikos įmonė, kurioje vėliau lankėsi ir delegacija iš Lietuvos. Beje, visos energetikos įmonės priklauso valstybei, jas privatizuoti yra uždrausta įstatymu.

Savivaldybėje  veikia viena kolegija, dvi pagrindinės mokyklos, viena gimnazija, 10  pradinių mokyklų, tarp jų –  viena privati. Šiaip jau  privačių mokyklų Norvegijoje steigti neleidžiama, nebent jos taiko neįprastas ugdymo programas, kaip ir pastaroji, veikianti pagal M. Montessori sukurtą sistemą. Savivaldybėje taip pat yra suaugusiųjų ir muzikos bei meno mokyklos. Steinkjer‘as yra ir regiono sporto centras, čia vyksta daug nacionalinių vasaros ir žiemos sporto varžybų. „Atviras, šviesus ir laimingas“, - Steinkjer‘o miesto šūkis.

Pasitikėjimas, mokymasis, dalijimasis patirtimi

Anne K Grimsrud (nuotr. iš dešinės), projekto partnerio profesinės sąjungos Fagforbundet atstovė, kalbėdama apie Norvegijos Visuotinio deramo darbo ir trišalio dialogo skatinimo fondo („Norway Grants“) finansuojamą programą, pabrėžė partnerių – profsąjungų ir darbdavių organizacijų – svarbą priimant sprendimus. Norvegijoje šios institucijos yra labai įtakingos, todėl norima pasidalinti patirtimi, kaip tokiomis tapti ir kitose šalyse.

Fagforbundet – didžiausia profsąjunga Norvegijos profesinių sąjungų konfederacijoje, turinti daugiau nei 330 tūkst. narių ir nuolat auganti. Ji jungia daugiau nei 100 profesijų darbuotojus, dirbančius daugiausiai viešajame sektoriuje. Darbdavių asociacijai KS, pasak jos atstovės Liss Shanke, priklauso 428 šalies savivaldybės, 19 apskričių ir 500 įmonių. Ji yra antra didžiausia darbdavių organizacija, pirmoje vietoje – privačių įmonių asociacija.

Abi pranešėjos teigė, jog profsąjungų ir darbdavių organizacijų bendradarbiavimas – tai ne tik kartą per metus vedamos kolektyvinės derybos, bet ir kasdienis tiek formalus, tiek neformalus bendravimas. „Mes bendradarbiaujame, nes tikime, kad kartu galime kelti produktyvumą ir piliečiams suteikti vis geresnės kokybės paslaugas“, - kalbėjo Anne K Grimsrud ir Liss Shanke.

Minėtos organizacijos – Fagforbundet ir KS – dalyvauja programoje „Deramas darbas ir trišalis dialogas 2012-2014 m.“, turi partnerių septyniuose projektuose, vykdomuose šešiose ES šalyse. Programos esmė: pasitikėjimas, mokymasis, dalijimasis patirtimi.

Išmokti klausytis ir girdėti

Tomas Tomilinas papasakojo apie Lietuvoje vykdomo Norvegijos fondo finansuojamo projekto "Trišalio dialogo skatinimas savivaldybėse" prielaidas, apie tai, kas jau padaryta, su kokiais iššūkiais susiduriama. Projekto esmė – perduoti Norvegijos vietos socialinio dialogo plėtros metodų patirtį ir paskatinti sėkmingas vietinio trišalio bendradarbiavimo praktikas Lietuvoje. O šios kelionės tikslas, Tomo Tomilino teigimu, – lavinti projekto grupės narių įgūdžius: išstudijuoti vietos savivaldos modelį, pasisemti naujų idėjų socialinėms inovacijoms vietos lygiu, pasimokyti norvegiškos politikos ir organizacinės kultūros.

Vėliau trijų Lietuvos savivaldybių, dalyvaujančių projekte, atstovai pristatė savo rajonus bei patirtį. Kupiškio meras Jonas Jarutis sakė, kad Kupiškio ir Stenkjer‘o savivaldybės gana panašios (tik biudžetai, kaip pastebėjo meras, skiriasi keliasdešimt kartų). Jis pasidžiaugė, kad Kupiškyje atsirado trišalė taryba ir pajuokavo, jog dabar galės visą atsakomybę permesti jai. Jonas Jarutis pabrėžė, kad būtina įtraukti bendruomenes į sprendimų priėmimą, nėra teisinga visą atsakomybę suversti vienam ar keliems žmonėms. Todėl trišalis dialogas, jo manymu, paskatins priimti kuo teisingesnius sprendimus. Meras apgailestavo, kad Lietuvoje žmonės daugiau pageidauja ir reikalauja, negu siūlo minčių ar idėjų, kaip problemas spręsti.

Ukmergės rajono tarybos narė Elena Mirinavičienė papasakojo, kad Ukmergėje yra trišalė taryba, o  vykdomo projekto susitikimuose gimusi idėja jau pavirto į nutarimą, kuris kitą mėnesį bus svarstomas savivaldybės taryboje. Šiuo projektu siekiama įpareigoti biudžetines įstaigas, kad jos ragintų savo darbuotojus profilaktiškai tikrintis sveikatą. Pasak Elenos Mirinavičienės, labai daug pagalbos tikimasi iš visuomenės sveikatos biuro, įmonių profsąjungų, įmonių vadovų, kurie kartu dirbtų šia kryptimi. Ji taip pat išreiškė viltį, kad vykdomas projektas parodys kelius, kokiose srityse trišalė taryba galėtų save realizuoti. 

Jolanta Keburienė, Ukmergės trišalės tarybos pirmininkė, paminėjo, jog anksčiau tarybos veikla buvusi tik formali. Ji pasidžiaugė, kad tapo pirmininke prasidėjus šiam projektui, nes turinti galimybę susipažinti su Norvegijoje veikiančiais modeliais ir kai ką įgyvendinti.

Vadim Stefanskij, Ignalinos savivaldybėje atsakingas už jaunimo veiklą, paminėjo, kad trišalis dialogas Ignalinoje labai reikalingas, nes net institucijos nesusikalbančios tarpusavyje. Greičiausiai todėl, jo manymu, jaunimas nenori likti ten, kur užaugo, beveik nė vienas po studijų nebegrįžta dirbti į rajoną. Šiemet Ignalinoje projekto iniciatorių surengtas Jaunimo forumas buvo pirmasis žingsnis kartu susodinti verslininkus, jaunimą, savivaldybės atstovus. Vadim Stefanskij įsitikinęs, kad socialinis dialogas šioje situacijoje, kurioje yra atsidūrusi Ignalina, yra labai svarbus, nes visiems kartu būtina ieškoti sprendimų, kaip gelbėti padėtį.

Vaidotas Levickis pristatė Lietuvos verslo darbdavių konfederaciją, kuri yra daugiausiai narių Lietuvoje turinti organizacija – 20  tūkst. įmonių ir save įdarbinusių asmenų. LVDK šis projektas, anot jo, patinka todėl, kad tai yra proga partneriams išmokti klausytis ir girdėti, nes iki šiol tik 5 proc. verslo įmonių yra asocijuotos, labai mažai narių turinčios ir profsąjungos.

Kaip tai veikia Norvegijoje

Vėliau kalbėjo Steinkjer‘o savivaldybės trišalio bendradarbiavimo grupės atstovai, deleguoti savivaldybės administracijos ir profsąjungų. Karsten Saugestad, Steinkjer‘o savivaldybės žmogiškųjų išteklių skyriaus atstovas, supažindino susirinkusiuosius su pačia trišalio bendradarbiavimo idėja.

Trišalio dialogo modelis Norvegijoje nacionaliniu mastu taikomas jau seniai, o savivaldybėse jį pradėta įgyvendinti tik prieš 15 m. 2006 m. startavo nacionalinė programa „Vietinių viešųjų paslaugų kokybė“, šiuo metu vykdoma antroji programos stadija, kurioje dalyvauja politikai, savivaldybių administracijų, profesinių sąjungų atstovai.

Steinkjer‘o savivaldybė viena iš daugelio, išbandanti šį modelį, kuriuo siekiama stiprinti ir gerinti savivaldybių paslaugas, skatinti veiksmingą išteklių naudojimą, prisidėti prie aukštojo vartotojo ir darbuotojų pasitenkinimo ir užtikrinti savivaldybėse darbo vietas, stiprinti ir plėtoti darbuotojų ir jų organizacijų galimybes keistis ir prisitaikyti, įtraukti vartotojus į komunalinių paslaugų plėtrą.

Švietimo profesinės sąjungos atstovė Monica Rakvåg, trišalio bendradarbiavimo grupėje atstovaujanti dar septynioms profsąjungoms, paminėjo, kad beveik 100 proc. savivaldybės darbuotojų yra organizuoti į profsąjungas. Trišalio bendradarbiavimo grupė bendrauja daugiausiai neformaliais klausimais, finansiniai klausimai esą griežtai reguliuojami įstatymais, tad manevruoti finansais nėra didelės galimybės. Tačiau, jos teigimu, taip pat pasitaiko ir atvejų, kai reikia mažinti išlaidas, kartais esą tenka „sukelti ir triukšmą“ („pakelti balsą“, - paklausta, kaip konkrečiai, - atsakė ji), kad būtų pasiekta „sveika finansinė situacija“. Monica Rakvåg pasidžiaugė, kad dažniausiai viskas išsprendžiama dialogu ir ji esanti labai patenkinta trišaliu bendradarbiavimu: „Tai didžiulė nauda mums, profsąjungoms“. Bendradarbiavimas ir pasitikėjimas – pagrindiniai šios veiklos raktiniai žodžiai.

Savivaldybės teikiamos paslaugos – patikimesnės

Steinkjer‘o meras kalbėjo politikų, kuriems taip pat atstovaujama trišalio bendradarbiavimo grupėje, vardu. Jis pareiškė esąs stipraus viešojo sektoriaus šalininkas, nes tik savivaldybės teikiamos paslaugos garantuojančios geresnį paslaugų prieinamumą gyventojams. Visgi savivaldybės susiduriančios su naujais iššūkiais, nes gyventojai paprastai nori daugiau, nei savivaldybė gali duoti. Bjørn Arild Gram teigimu, žmonės turėtų žinoti, kad tai, kas geriausia, jie turi gauti iš savivaldybių, nors ekonominių jėgų spaudimas dėl privataus verslo plitimo į viešąjį sektorių yra gana stiprus. Jis pats teigė manąs, kad viešųjų paslaugų kokybei didesnę įtaką turi nuolatinis bendradarbiavimas su darbuotojų atstovais nei šių paslaugų privatizavimas.

Meras pabrėžė, kad viešojo sektoriaus darbuotojai savivaldybėje yra svarbiausias išteklius, jų atlyginimams skiriama didžioji biudžeto dalis, todėl ir dėmesys jų darbo sąlygomis yra skiriamas didžiausias. O tai, kas naudingiausia jiems ir jų teikiamų pasaugų kokybei, žino tik patys darbuotojai, todėl ir ryšys su jų atstovais turįs būti nuolatinis.

Meras paatviravo, kad trišalio bendradarbiavimo grupėje ne  visada randamas šimtaprocentinis sutarimas, tačiau visada vyrauja pagarba ir pasitikėjimas.  




Pažintis su Norvegijos sveikatos apsauga

Po pietų delegacija iš Lietuvos lankėsi vietos medicinos centre - Egge Helsetun. Steinkjer'o savivaldybės sveikatos departamento vadovė Ingeborg Laugsand supažindino svečius su savivaldos vaidmeniu nacionalinėje sveikatos apsaugos politikoje. 2010 metais priimtos visuomenės sveikatos apsaugos reformos gairės, 2012 m. reforma pradėta vykdyti. Patvirtintas naujas nacionalinis sveikatos planas ir naujas įstatymas, kuris įpareigoja vietinę valdžią užtikrinti piliečių sveikatą. Sveikatos apsaugos sistemą sudaro du lygiai: ligoninės ir savivaldybių medicinos centrai. Savivaldybės atsakingos už pacientą jau pirmą dieną jam išėjus iš ligoninės. Norvegijos visuomenės sveikatos politikos esmė: kokybė ir prieinamumas nepriklausomai nuo gyventojų finansinių galimybių ir socialinio statuso.



Vietos medicinos centro vadovė Inger Risan plačiau pristatė patį centrą. Jis aptarnauja keturių savivaldybių gyventojus (33 tūkst., 25 proc. visų gyvenančiųjų Nord Trøndelag apskrityje), jame yra 12 gydomųjų ir 4 reanimacijos lovos, dializės skyrius, ortopedijos poliklinika ir rentgeno kabinetas. Finansines išlaidas šio centro veiklai po trečdalį dalijasi valstybė, apskritis ir savivaldybės.

Pasak Inger Risan, šiame centre besigydančių pacientų vidutinis amžius yra 72 metai, vidutiniškai žmogus dėl įvairių ligų ar išleistas tolimesnio gydymo iš ligoninės čia praleidžia 8 dienas. 64 proc. pacientų po gydymo išvyksta į namus, 9 proc. - į slaugos įstaigas, 7 proc. - į reabilitacijos centrą, 9 proc. - grąžinami į ligoninės reanimaciją, 6 proc. - į ligoninę planine tvarka, 5 proc. pacientų miršta. Pagrindinis dėmesys medicinos centre skiriamas medicinos paslaugoms, tuo tarpu tame pačiame pastatų komplekse esančio reabilitacijos centro tikslas – pacientą išleisti namo kiek galima mažiau priklausantį nuo kitų. Apie tai plačiau papasakojo šio centro vadovė Marit Strugstad.



Reabilitacijos centras per metus aptarnauja maždaug apie 1000 žmonių, patyrusių tam tikras ligas ar traumas. Jiems padedantys specialistai koncentruojasi į  tai, ką žmogus dar gali daryti ir šie jo gebėjimai ugdomi. Įstaigos žinioje yra ir du specialiai įrengti butai, kuriuose pacientai gali išbandyti įvairią techniką, galinčią jiems būti naudinga kasdieniame gyvenime namuose.

Pažintis su Norvegijos žemės ūkiu

Turiningos programos darbotvarkėje atsirado vietos ir vizitui į Mære žemės ūkio kolegiją. Ten delegaciją pasitiko plėtros skyriaus direktorė Tove Hatling Jystad, kuri pirmiausia pakvietė vaišintis vietos ūkininkų išaugintomis, surinktomis, sumedžiotomis ir pagamintomis gėrybėmis: nuo briedienos iki ypatingos plonos ir traškios norvegiškos duonos.



Vėliau ji papasakojo apie kolegiją ir kokias paslaugas ji tekianti. Čia mokytis augalininkystės, gyvulininkystės, sodininkystės, darbo su arkliais, kraštovaizdžio formavimo amato atvyksta 16-18 metų jaunimas. Baigę mokyklą jie gali įsidarbinti pagal specialybę arba tęsti studijas universitete. Žemės ūkio specialybių populiarumas, pasak Tove Hatling Jystad, keičiasi, štai prieš dešimtmetį kolegijoje mokėsi 90 studentų, šiemet – 160, ketvirtadalis jų čia ir gyvena visą studijų laiką.

Kolegija taip pat dirba ir su suaugusiaisiais – konsultuoja ūkininkus, smulkių žemės ūkio įmonių (iki 10 darbuotojų) vadovus, veda seminarus ir kursus įvairia tematika ir skirtingos trukmės. Per metus kolegijoje apsilanko 1-1,5 tūkst. dirbančiųjų žemės ūkyje. 80 proc. šios kolegijos veiklos finansuoja apskrities administracija, likusią dalį sumoka patys ūkininkai.



Kolegijoje taip pat apmokomi ir kitų specialybių žmonės, kurie nori išmokti ūkininkavimo paslapčių. Tokių studentų šiemet yra 35, jie kartą į savaitę atvyksta čia ir moksi vienerius metus.

Pranešėja taip pat informavo, kad žemės ūkio veikla Norvegijoje užsiima 3 proc. visų darbuotojų, o  šalies viduryje – 11-12 proc. Tipiškas Norvegijos ūkininkas – dirbantis ūkyje, gaminantis produkciją ir ją pristatantis įvairiose mugėse ir turguose. Vidutinis šalies ūkis mažesnis nei Lietuvoje, 100 hektarų žemės dirbantis ūkininkas jau laikomas stambiu. 70-80 proc. ūkininkų turi ir kitus darbus, kaip ir pati Žemės ūkio kolegijos plėtros skyriaus vadovė Tove Hatling Jystad.

Žemės ūkio temą pratęsė viešnagė kaimo turizmo sodyboje Berg Gård, kurioje gyvena ir dirba pora Kirsti Farbu ir Svein Berfjord bei trys jų vaikai. 1987 m. jie nusipirko sodybą ir pavertė ją klestinčiu ūkiu: 60 hektarų žemės ūkininkai užsiima augalininkyste, auginamos bitės, avys, kurios čia ir skerdžiamos bei gaminamas maistas. Jis parduodamas ūkyje esančioje parduotuvėje bei restorane. Ūkyje dirba abu sutuoktiniai bei žmonės, turintys psichinių susirgimų ar įvairių priklausomybių. Tai – socialinė įmonė, padedanti jiems integruotis į visuomenę. Norvegijoje yra apie 500 ūkininkų, kurie dirba su tokias negalias turinčiais žmonėmis.
Apžiūrėjus ūkį nepaprastai svetingų šeimininkų visi buvo pakviesti puikios vakarienės, pagamintos pačių Kirsti Farbu ir Svein Berfjord.

Neplanuotas vizitas gaisrinėje

Net ir vėlai pasibaigusi programa kai kuriems delegacijos dalyviams dar neužbaigė dienos. Grupė delegacijos dalyvių, su šios idėjos iniciatoriumi ugniagesiu-gelbėtoju Audriumi Lauciumi priešakyje nusprendė užeiti pas budinčius Steinkjer'o miesto ugniagesius.
Nors ir nesusitarus iš anksto budintys pareigūnai mielai priėmė delegaciją ir aprodė priešgaisrinės gelbėjimo stoties patalpas bei turimą techniką, atsakinėjo į galybę Audriaus klausimų. Jis taip nuoširdžiai ir įdėmiai viską apžiūrinėjo, čiupinėjo moderniausią įrangą, stebėjosi didžiuliais skirtumais lyginant su jo darbo vieta, kad budintys ugniagesiai atsiminimui jam padovanojo nebenaudojamą ugniagesio šalmą.

Iššūkiai Norvegijos kaime

Kitą dieną delegacija pranešimų klausė Nacionalinio tyrimų ir konsultavimo centre kaimo plėtrai Distriktssenteret. Konsultantas Gunnar Winther, pristatęs centro veiklą, paminėjo, kad jis įkurtas 2008 m., šalyje veikia trys filialai, kuriuose šiuo metu dirba 23 darbuotojai.

Centras identifikuoja esamą situaciją savivaldybėse, kas yra daroma kaimo plėtrai, analizuoja ir inicijuoja įvairius tyrimus bei jų išvadų praktinį pritaikymą, padeda verslo partneriams surasti vieni kitus, komunikuoti, ugdo įvairias savivaldybių kompetencijas ir pan.



Pasak pranešėjo, pagrindiniai iššūkiai Norvegijos kaime yra šie: centralizacija, kuri nors ir nėra tokia sparti kaip kaimyninėse šalyse, bet visgi stabdo kaimo plėtrą; demografinė problema, kuomet į pensiją išeina daugiau žmonių nei ateina į darbo rinką. Čia Gunnar Winther paminėjo, kad Norvegijos kaimiškas vietoves nuo pastarosios problemos praktiškai išgelbėjo imigrantai, kurių daugiausia atvyksta iš Lenkijos, Švedijos, Lietuvos ir Vokietijos. Kiti iššūkiai: verslo pažeidžiamumas kaime (ne visur žmonės yra vienodai verslūs ir entuziastingi), trūksta kvalifikuotų specialistų.

Baigdamas pristatymą pranešėjas pabrėžė, kad šiemet parlamento rinkimus laimėjus dešinės-centro partijoms (po aštuonerių kairiųjų valdymo metų) nacionalinė politika, susijusi su kaimiškų vietovių plėtra, gali keistis.

Jaunimo profesinis orientavimas

Apie jaunimo verslumo skatinimą Nord Trøndelag apskrityje pasakojo projektų vadovė Sara Kveli Skjervø.  Ji kalbėjo apie talentų paieškas bei vaikų nukreipimą pasirinkti tinkamas profesijas, pagalbą pradedant verslą, pastangas į Steinkjer‘ą pritraukti daugiau investicijų. Dirbama su jaunimu nuo 13 iki 26 metų, didžiausia grupė – dvidešimtmečių.

Projektas NærUng – vietinė iniciatyva, projekte dirba penki konsultantai ir nemažai verslininkų-mentorių. Pasak pranešėjos, jaunimą siekiama išlaikyti ten, iš kur jis kilęs. Jau aštuntoje klasėje vaikai skatinami galvoti, kam jie yra gabūs, ką jie mėgsta ar mėgtų daryti, devintoje klasėje jie jau sudarinėja savo gyvenimo aprašymus. Projektas finansuojama iš įvairių fondų ir savivaldybės, verslininkai prisideda skirdami laiko darbui su vaikais kaip mentoriai.



„Padėti būti pamatytiems ir išgirstiems – svarbiausia ir pirmiausia paslauga jaunimui“, - projekto NærUng esmę apibūdino Sara Kveli Skjervø.

Po pristatymo vyko diskusijos, kur paaiškėjo pagrindinis norvegiško ir lietuviško jaunimo profesinio orientavimo skirtumas: Lietuvoje pirmiausia jaunimas pasirenka studijas ir tik po to pradeda galvoti apie darbą, o Norvegijoje vaikai skatinami pažinti save, ieškoti veiklų, kuri jiems patiktų ir tik tuomet galvojama, kaip jų talentus pritaikyti darbinėje veikloje.

Kaip žmones sugrąžinti į darbo rinką

Apie sveikatos prevenciją ir reabilitaciją kalbėjo įmonės Friskgården vadovė Aud Ramberg. Jos teigimu, Norvegijoje susiduriama su keliomis dilemomis: diskutuojama, ar socialinė parama nėra per didelė, kad žmonės praranda motyvaciją dirbti, ir kodėl, nepaisant puikiai veikiančios sveikatos apsaugos sistemos, žmonės nesiekia (arba jiems nepadedama) susigrąžinti prarasto darbingumo.  Nors oficialus nedarbas Norvegijoje nedidelis, nemažai žmonių, tarp jų – daug jaunų, serga. Šalia fiziologinių, jie turi ir psichologinių problemų. Tad vienas iš keturių Norvegijos gyventojų – nedirba.



Privati įmonė Friskgården 1994 m. pradėjo kurti mokymų programas, skirtas grąžinti žmones į darbo rinką. Programų kūrėjai bandė atsakyti į klausimus: ar galima išmokti nejausti stipraus skausmo, valdyti depresiją, ar galima išmokti norėti dirbti?

Individualizuotos ir įmonėms skirtos programos pritaikytos 18-67 metų žmonėms, aštuoniuose įmonės biuruose dirba 30-40 ekspertų. Pasak firmos vadovės, žmonių įpročiams pakeisti reikia gana ilgo laikotarpio, tad firma bendradarbiauja su universitetais, institutais, nuolat kelia savo ekspertų kvalifikaciją, dalyvauja viešose ir politinėse diskusijose.



Baigdama pranešimą Aud Ramberg pastebėjo, kad tokios mokymo programos tampa vis populiaresnės, tačiau verda ir politinės diskusijos, kas turėtų tokias paslaugas teikti: valstybinės sveikatos apsaugos ekspertai, ekspertai iš valstybinių įmonių ar  nedidelės privačios kompanijos, tokios, kaip Friskgården.

Vaiko teisių apsauga

Socialinė darbuotoja iš Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos papasakojo apie vaikų apsaugą Norvegijoje. Čia yra griežti įstatymai, kurie draudžia mušti ar kitaip skriausti vaikus. Tarnybos darbuotojai susiduria su seksualinės prievartos, smurto atvejais, apleistais vaikais, kai tėvai piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais.



Pasak pranešėjos, 290 tūkst. vaikų Norvegijoje turi vieną ar abu tėvus, kenčiančius nuo įvairių psichinių susirgimų; 90 tūkst. vaikų gyvena su geriančiais tėvais, vidutiniškai 5 proc. vaikų patiria pasikartojančią seksualinę prievartą.

Vaiko gerovės aktas Norvegijoje priimtas 1992 m., jo tikslas – laiku suteikti pagalbą vaikams, kurie gyvena žalingomis sveikatai sąlygomis. 2012 m. Norvegijoje 8995 vaikai gyveno globėjų šeimose arba prieglaudose, 44 tūkst. tėvų gavo vienokią ar kitokią pagalbą šeimose. Steinkjer‘e šiuo metu 100 vaikų gyvena ne savo šeimose. Įstatymas apima vaikus iki 18 m., bet pagalba esant reikalui teikiama iki 23 m. Statistika, deja, rodo, kad vaikų, paimtų iš šeimų, skaičius auga.

Pažintis su energetika

Po pietų delegacija lankėsi energetikos įmonėje NTE (Nord Trøndelag Elverk). Komunikacijos direktorius Inge Bartnes papasakojo, kad  bendrovė įkurta 1919 metais, joje dirba 850 darbuotojų. Valstybės valdoma energetikos įmonė 29 elektrinėse gamina elektrą, ją skirsto, tiekia šviesolaidinį internetą, telefono ryšį. Jos sugeneruotas pelnas grįžta ir naudojamas infrastruktūrai kurti ar tobulinti. Inge Bartnes išdėstė, kaip Norvegijoje veikia elektros rinka, kaip sudaryta elektros kaina ir pan.

Kitas įminės atstovas Guttorm Haugan papasakojo apie plačiajuosčio interneto prieinamumo didinimą kaimo vietovėse. Šiuo metu vidurio Norvegijoje 40 proc. namų ūkių yra aprūpinti internetu, o visoje šalyje – dar mažiau. Žinant, kokia kalnuota yra šalis, šviesolaidinio kabelio tiesimas yra tikras iššūkis. Guttorm Haugan pristatė, kaip šis iššūkis įveikimas bendradarbiaujant su bendruomenėmis, telkiant savanorius ir pan.



Profesinės sąjungos lyderis NTE įmonių grupėje Bjørn Helmersen trumpai pristatė profsąjungos vaidmenį. Jis pats yra atsakingas už derybas ir dialogą visose grupės įmonėse, kiekvienoje jų yra dar po atstovą bei komitetą, padedantį derybose ir diskusijose. Tačiau sprendimo teisės, pvz., dėl streiko, vietinės grupės neturi, dėl to sprendžia šakinė energetikos, ryšių ir informacinių technologijų profesinė sąjunga – EL&IT Forbundet.  Kadangi derybos dėl šakos kolektyvinės sutarties vykdomos nacionaliniu lygiu, todėl joms nepavykus sprendimas streikuoti „nuleidžiamas iš viršaus“. Taip buvo atsitikę šiemet gegužės mėnesį, kai įstrigus deryboms dėl atlyginimų, darbuotojai streikavo daugiau nei savaitę ir pasiekė, kad jų reikalavimai būtų įvykdyti.

Vizitas hidroelektrinėje

Po prezentacijų svečiai buvo nuvežti į hidroelektrinę Fallafoss'e, sumontuotą uoloje, šalia pirmosios jėgainės Norvegijoje, kuri dabar tarnauja kaip muziejus.



Moderni hidroelektrinė, pradėjusi veikti 2005 m. valdoma iš Steinkjer'o, didžiąją laiko dalį ji būna tiesiog užrakinta. Darbuotojai atvyksta, kai reikia ką nors suremontuoti arba apžiūrėti profilaktiškai. Vanduo, iš Falla ežero į jėgainę atkeliauja specialiu beveik šešių kilometrų tuneliu.

Įspūdžiai

Paskutinę viešnagės dieną projekto dalyviai ir bičiuliai pasidalijo įspūdžiais ir įvertino tai, ką pamatė. Vaidas Levickis paminėjo, kad kelionė pasitarnavo komandos formavimui dviem prasmėmis: dėl to, kad visi atsidūrė kitoje aplinkoje ir galima buvo nukrypti nuo kasdieninių rūpesčių. Antra, pasak jo, pamatėme daug faktų ir reiškinių, kurie verčia klausti ir galvoti, kaip tai padaryti. Jam patikęs vaikų profesinis orientavimas koncentruojantis ne į verslumo skatinimą kaip tokį, o pirmiausia galvojant apie tai, kam vaikai gabūs.
Vadim Stefanskij taip pat žavėjosi projektu, skirtu jaunimo verslumui skatinti. Dedamos didžiulės pastangos, kad jaunimas liktų toje aplinkoje, iš kurios jis kilęs. Jam taip pat įspūdį padaręs dėmesys eiliniam žmogui, gera infrastruktūra bei tai, kad norvegai mokosi ir iš silpnesniųjų.

Jolanta Keburienė pasidžiaugė, kad programoje atsižvelgta į atvykusiųjų profesijas. Greitosios pagalbos medikei įspūdį padaręs reabilitacijos centras, dėmesys sergančiam žmogui. Pasak jos, toks galėtų būti ir Ukmergėje, galbūt pradžiai ir privatus verslas galėtų to imtis.



Kupiškio meras Jonas Jarutis pastebėjo, kad nuo visų čia buvusiųjų priklauso, kada sukursim kažką panašaus ir Lietuvoje. Jam patiko, kad viešąjį sektorių kontroliuoja valstybė.

LŠDPS atstovas Vytautas Silvanavičius teigė pamatęs esminį skirtumą: Norvegijoje siekiama įsiklausyti į tai, ką sako kita pusė, o Lietuvoje bandoma kitai pusei įpiršti savo tiesą.

Ukmergės rajono tarybos narei Elenai Mirinavičienei patiko žmonių tarpusavio santykiai, kad interesas ir nauda eina kartu. Pasak jos, čia į žmogų žiūrima taip, kad jis grįžtų į visavertišką gyvenimą: duodama meškerė, o ne žuvis, bei mokoma ta meškere naudotis.

Mokytoja Zita Miškinytė-Mazurienė pastebėjo, kad Norvegijoje sugebama gerbti žmonių atliekamus vaidmenis, statusą, o Lietuvoje labai dažnai nesugebame atskirti asmenybės nuo pareigos ar darbo vietos. Jos kolegė Erika Leiputė-Stundžienė pabrėžė, kad Norvegijoje nėra idealizuojami kultūriniai dalykai, čia dominuoja paprastumas, kas Lietuvoje nelabai įprasta.

LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas teigė, kad profsąjungos Lietuvoje nelabai moka argumentuotai ir labai aiškiai savo socialiniams partneriams pasakyti, ko jos iš tiesų iš jų nori. Todėl tokios kelionės ir tai, kad delegacijoje atstovaujama ir verslui, ir politikams, turėtų padėti apsispręsti, ko mes vieni iš kitų norime kaip dialogo šalys, ir padėti vieni kitiems to pasiekti.

Pasak projekto vadovo Tomo Tomilino, mes pamatėme Norvegiją, kur viešasis sektorius yra traktuojamas rimtai ir nėra menkinamas kaip neefektyvus ir atsilikęs, kaip neretai yra daroma Lietuvoje. Tačiau jis mano, kad tikrai negalima visko kopijuoti, nes Lietuvoje yra kiek kitokia situacija: žmogaus laisvos saviraiškos ir verslumo lygis yra labai menkas,  valdiškose įstaigose iš viso neretai neįmanoma nieko keisti, o rajonuose verslininkų reikia ieškoti su žiburiu. Geros idėjos ir mintys gimsta žmonėms kalbantis, ypač kai yra tam tikros kalbėjimosi taisyklės, abipusė pagarba ir lygybė.

Projektą iš „Norway Grant“ fondo finansuoja Norvegijos vyriausybės inovacijų ir verslo skatinimo agentūra „Innovation Norway“.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
Nuotr. autorės ir Audriaus Lauciaus

Daugiau nuotraukų